Vienas gražiausių vaizdų vasaros prieblandoje – švelnus ugniagesių švytėjimas, nušviečiantis krepusišką niūrumą.
Šie mirksintys vabzdžiai yra gausiausi bioliuminescenciniai vabalai, kurių visame pasaulyje žinoma apie 2500 rūšių. Jų švytintys pilvukai tarnauja įvairiems tikslams, bet mes nelabai suprantame, kaip šis bruožas išsivystė.
Pasak paleontologo Chenyang Cai iš Kinijos mokslų akademijos vadovaujamos komandos, a eonus nuostabiai auksiniame gintare išsaugota ugniagesė gali turėti keletą atsakymų.
Maždaug prieš 99 mln. Flammarionella hehaikuni jau nušvietė prieblandą, o tai rodo, kad jo protėviai jiems būdingą švytintį užpakaliuką gerai ir tikrai sukūrė mezozojuje.
Tai antrasis toks mezozojaus ugniagesys, rastas Mianmaro gintare. Pirmasis, Protoluciola albertallenitaip pat turėjo gražiai išsilaikiusį ugniagesių žibintą. O tame pačiame gintaro telkinyje rastas ir kitos šeimos bioliuminescencinis vabalas.
Naujasis atradimas yra toks įdomus, kad įstrigusio egzemplioriaus žibintas skiriasi nuo žibintų, matytų jo gintaro spąstuose įstrigusiuose amžininkuose, o tai rodo, kad prieš 99 milijonus metų vabzdžių bioliuminescencija jau buvo gerai išvystyta ir įvairi.
Atrodo, kad ugniagesių bioliuminescencija atlieka dvi pagrindines funkcijas – pritraukia kitus ugniagesius piršlyboms ir įspėja plėšrūnus apie bet kokius lucibufagino toksinus, kurių jie gali būti apkrauti. Tačiau neseniai mokslininkai teigė, kad bioliuminescencija ugnies museliuose atsirado anksčiau nei lucibufaginai, todėl kyla klausimų apie ankstyvą vabzdžių bioliuminescencijos naudą.
Cai ir jo kolegos savo ugniagesį rado gintare Kačino valstijoje, šiaurinėje Mianmaro dalyje, tame pačiame regione, iš kurio kilę kiti mezozojaus šviesą skleidžiantys vabzdžiai.
Pats gintaras yra nepaprastai skaidrus, atskleidžiantis vabzdį išskirtinėmis detalėmis. Remdamiesi jo fizinėmis savybėmis, tyrėjai sugebėjo identifikuoti pavyzdį kaip patelę, priklausančią Luciolinae – vienai didžiausių ugniagesių pošeimių, kurios narių pilve yra mirksintys žibintai.
Tačiau yra keletas skirtumų. Antenos iš Flammarionella (pavadintas prancūzų astronomo Camille Flammarion vardu) yra tankiai padengtos į plaukus panašiais priedais, vadinamais setae, su giliais ovalo formos įdubimais daugelyje jo segmentų.
Nors mes niekada nematėme šios savybės gyvose ugniažolėse, panašių savybių galima rasti ir kitose klaidose. Susiję su vabzdžių uosle, įdubimai padidina paviršiaus plotą ir padeda atpažinti lytinius feromonus. Patinų ugniagesių antenos dažnai būna bjauresnės nei savo rūšies patelės, todėl susiranda patiną Flammarionella padėtų mums geriau suprasti šias funkcijas.
Suakmenėjusio egzemplioriaus žibintas taip pat yra neabejotinas, jį sudaro du segmentai vabzdžio pilvo gale. Tikimasi, kad palyginimas su kitomis mezozojaus bioliuminescencinių vabzdžių rūšimis gali būti ateities darbo objektas.
Tuo tarpu toliau ieškoma kitų suakmenėjusių ugniagesių ir jų vabzdžių giminaičių.
„Ateityje plečiantis fosilijų skaičiui“, – rašo tyrėjai, – „tikimės tolesnių apreiškimų, kurie praplės mūsų žinias apie tai, kada, kaip ir kodėl bioliuminescencija išsivystė šiuose įdomiuose gyvūnuose mezozojaus eroje“.
Išvados buvo paskelbtos Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences.
