BBC laidų vedėja Naga Munchetty pernai atskleidė, kad ji serga adenomioze – lėtine liga, pažeidžiančia gimdą. Ji papasakojo apie tai, kad dėl skausmo ji negali pajudėti ir kaip neseniai paūmėjęs toks stiprus jos vyras turėjo kviesti greitąją pagalbą.
Tačiau daugelis žmonių niekada negirdėjo apie šią būklę, nepaisant to, kad ja serga net kas penkta moteris.
Adenomiozė gali sukelti tokius simptomus kaip nereguliarus ir gausus kraujavimas iš menstruacijų ir dubens skausmas. Simptomų sunkumas pacientams skiriasi – iki trečdalio moterų, sergančių adenomioze, simptomai gali būti minimalūs arba jų visai nėra.
Būklė taip pat gali turėti įtakos vaisingumui. Adenomioze sergančioms moterims, kurios pastoja, padidėja persileidimo, priešlaikinio gimdymo, preeklampsijos ir kraujavimo po gimdymo rizika.
Taigi, kas sukelia adenomiozę, kaip ji diagnozuojama ir gydoma? Vis dar daug ko nesuprantame apie šią būseną, bet čia šiek tiek apie tai, ką žinome iki šiol.
Kas sukelia adenomiozę?
Gimdoje yra du pagrindiniai sluoksniai. Endometriumas yra vidinis sluoksnis, kuriame implantuojami embrionai. Jei nėštumo nėra, šis sluoksnis menstruacijų metu nusileidžia.
Miometriumas yra gimdos raumeninis sluoksnis. Nėštumo metu jis plečiasi ir yra atsakingas už susitraukimus. Žmonėms, sergantiems adenomioze, į endometriumą panašios ląstelės randamos netinkamoje vietoje – miometriume.
Nors daugelis moterų, sergančių adenomioze, taip pat serga endometrioze, adenomiozė skiriasi nuo endometriozės.
Sergant endometrioze, į endometriumą panašios ląstelės randamos ir netinkamoje vietoje, tačiau šiuo atveju už gimdos ribų, daugiausia dubens ertmėje.
Dėl tyrimų, visuomenės dalyvavimo ir socialinės žiniasklaidos informuotumas apie endometriozę pastaraisiais metais išaugo. Tačiau adenomiozė vis dar yra gana negirdėta.
Diagnostikos galimybės keičiasi ir tobulėja
Adenomiozę sunku diagnozuoti. Istoriškai į endometriumą panašių ląstelių buvimą miometriume buvo galima patikrinti tik atlikus patologijos įvertinimą, kai po histerektomijos (gimdos pašalinimo operacijos) miometriumas tiriamas mikroskopu.
Pastaraisiais metais padaugėjo diagnozių, kai buvo kuriamos vaizdo gavimo technologijos, tokios kaip MRT ir išsamus dubens ultragarsas.
Nors adenomiozė dabar dažniausiai nustatoma be histerektomijos, gydytojai vis dar stengiasi sukurti standartizuotą nechirurginės diagnozės metodą.
Dėl to lieka neaišku, kiek moterų turi adenomiozę. Nors žinome, kad maždaug 20 procentų moterų, kurioms histerektomija buvo pašalinta dėl kitų priežasčių, nei įtariama adenomiozė, patologijos įvertinimo metu turi šios būklės požymių.
Adenomiozė yra sudėtinga būklė
Adenomiozės audinio augimo miometriume tipas gali būti židininiai (paveikiantys gimdos dalį) arba difuziniai (paveikiantys didelę raumenų sritį).
Adenomiozė gali būti toliau klasifikuojama atsižvelgiant į endometriumo tipo audinių invazijos į miometriumą gylį.
Mokslininkai ir gydytojai vis dar tiria, ar pažeidimų tipas ar gylis yra susiję su simptomais – simptomų ir pažeidimų sunkumas ne visada sutampa.
Mes dar nesuprantame, kodėl kai kurioms moterims išsivysto adenomiozė, nors įrodymai rodo, kad su amžiumi jos paplitimas didėja.
Manoma, kad sritis tarp endometriumo ir miometriumo pažeidžiama dėl natūralių menstruacinio ciklo procesų, nėštumo ir gimdymo ar medicininių procedūrų.
Kai kurioms moterims endometriumo audinio sluoksnio pažeidimas negyja taip, kaip turėtų, į endometriumą panašios ląstelės patenka į miometriumą ir nenormaliai auga. Tai sutrikdo normalias miometriumo funkcijas, sukelia skausmą ir kraujavimą.
Gali būti, kad įtakos gali turėti įvairūs mechanizmai ir kad nėra vieno bendro ligą sukeliančio veiksnio už adenomiozės.
Kaip gydoma adenomiozė?
Gydymo strategijos apima hormoninius vaistus, tokius kaip geriamieji kontraceptikai, progesterono turinčios tabletės, progesteroną atpalaiduojančios spiralės įvedimas (pavyzdžiui, Mirena) arba vaistas, vadinamas GnRHa, kuris stabdo natūralią lytinių hormonų gamybą.
Nehormoninis gydymas apima traneksamo rūgštį. Šiais gydymo būdais siekiama sumažinti menstruacinį kraujavimą. Skausmas dažnai gydomas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo.
Gydymas, kuris tinka kai kurioms moterims, netinka kitoms, todėl argumentas, kad yra daugiau nei vienas adenomiozės tipas, yra svarbesnis. Gydymo strategijos turi būti pritaikytos pacientams, atsižvelgiant į jų vaisingumo pageidavimus ir simptomus.
Jei medicininis gydymas nepadeda pakankamai palengvinti simptomus, yra chirurginės galimybės, būtent židininių pažeidimų pašalinimas arba histerektomija.
Kas laukia priekyje?
Nors adenomiozė yra dažnas sutrikimas, kuris paveikia daugelį moterų, įskaitant reprodukcinio amžiaus moteris, jai neskiriama pakankamai klinikinių ir tyrimų dėmesio.
Taip pat daugeliui sveikatos priežiūros specialistų ir visuomenės trūksta žinių ir supratimo apie adenomiozę. Tai turi pasikeisti, kad galėtume geriau suprasti būklę, diagnozę ir gydymo galimybes.
Mokslininkai ir gydytojai, kurių specializacija yra adenomiozė, vis dar ieško tikslaus, neinvazinio diagnostikos metodo ir, tikiuosi, vieną dieną išgydyti.
Jen Southcombe, Oksfordo universiteto Nuffieldo Moterų ir reprodukcinės sveikatos departamento vyriausioji tyrėja/grupės vadovė ir Nura Fitnat Topbas Selcuki, Oksfordo universiteto Nuffieldo Moterų ir reprodukcinės sveikatos departamento doktorantė.
Šis straipsnis iš naujo paskelbtas iš The Conversation pagal Creative Commons licenciją. Skaitykite originalų straipsnį.
Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2023 m. gegužės mėn.
